Albert Einstein – Vikipedija

Albert Einstein – Vikipedija
Pereiti prie turinio
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Albertas Einšteinas
vok.
Albert Einstein
Gimė
1879
m.
kovo 14
d.
Ulmas
Vokietijos imperija
Mirė
1955
m.
balandžio 18
d.
(76 metai)
Prinstonas
JAV
Gyven. vieta
Vokietija
Italija
Šveicarija
JAV
Pilietybė
Vokietijos
(1879–1896, 1914–1933)
Šveicarijos
(1901–1955)
JAV
(1940–1955)
Sutuoktinis (-ė)
Mileva Marić (1903–1919)
Elsa Löwenthal (1919–1936)
Vaikai
"Lieserl" Einstein
Hans Albert Einstein
Eduard "Tete" Einstein
Sritis
Fizika
Organizacijos
Šveicarijos patentų biuras
Ciuricho universitetas
Karolio universitetas (
Praha
Prūsijos mokslų akademija
Kaizerio Vilhelmo institutas
Leideno universitetas
Pažangiųjų tyrimų institutas
Alma mater
ETH Zurich
Ciuricho universitetas
Doktorant.
vadovas
Alfred Kleiner
Žinomas (-a) už
Bendrasis reliatyvumas
Specialusis reliatyvumas
Brauno judėjimas
Fotoefektas
E=mc²
Einšteino lauko lygtys
Suvienyta lauko teorija
Bozės-Einšteino statistika
EPR paradoksas
Žymūs apdovanojimai
Nobelio fizikos premija
(1921)
Koplio medalis
(1925)
Makso Planko medalis
(1929)
Vikiteka
Albert Einstein
Parašas
Albertas Einšteinas
vok.
Albert Einstein
1879
m.
kovo 14
d.
Ulme
Vokietijoje
1955
m.
balandžio 18
d.
Prinstone
JAV
) –
Vokietijos
fizikas, suformulavęs
specialiąją reliatyvumo teoriją
, o vėliau ir
bendrąją reliatyvumo teoriją
Einšteino
Masės ir energijos ekvivalentiškumo
formulė
mc
, išplaukianti iš reliatyvumo teorijos, kartais vadinama „pačia populiariausia formule pasaulyje“.
Jo mokslinė veikla taip pat padarė didžiulę įtaką
mokslo filosofijai
Jis taip pat nemažai nuveikė
kvantinės mechanikos
statistinės mechanikos
ir
kosmologijos
srityse.
1921
metais gavo
Nobelio premiją
fizikos srityje už
fotoelektrinio efekto
išaiškinimą.
Biografija
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d.
Ulmo
mieste,
Vokietijoje
, nereligingų
aškenazių
žydų
šeimoje.
Tėvas Hermanas Einšteinas buvo pirklys ir inžinierius, vėliau ne visai sėkmingai valdęs elektrocheminę gamyklą, motina – Pauline Koch-Einštein buvo išsilavinusi namų šeimininkė, kartais buvusi ir vyro verslo partnere.
1880 m.
šeima persikėlė į
Miuncheną
, kur Einšteino tėvas ir dėdė Jakobas Einšteinas įkūrė kompaniją, gaminusią
nuolatinę elektros srovę
naudojančius įrenginius.
Albertas nuo penkerių ėmė lankyti katalikišką pradinę mokyklą Miunchene, į kurią ėjo trejus metus. Aštuonerių jis buvo perkeltas į Luitpoldo gimnaziją (dabar vadinamą Alberto Einšteino gimnazija), kur gavo sustiprintą pradinį ir vidurinį išsilavinimą prieš palikdamas
Vokietijos imperiją
po septynerių metų.
10
Alberto Einšteino gabumai fizikai ir matematikai pasireiškė nuo mažens ir jis netrukus ėmė lenkti savo bendraamžius. Būdamas dvylikos jis per vieną vasarą savarankiškai išmoko algebros ir Euklido geometrijos.
11
Būdamas dvylikos taip pat nepriklausomai atrado savo paties
Pitagoro teoremos
įrodymą.
12
Namų mokytojo Makso Talmudo teigimu, šis dvylikamečiui Albertui Einšteinui davęs geometrijos vadovėlį ir po trumpo laiko Einšteinas „įsisavino visą knygą. Dėl to jis ėmėsi aukštosios matematikos. <…> Neilgai trukus jo matematikos genijus šovė taip aukštai, kad jau aš nebegalėjau pasivyti.“
13
Jausdamas aistrą geometrijai ir algebrai jaunasis Einšteinas buvo įsitikinęs, kad gamta gali būti suprantama kaip „matematinė struktūra“.
13
Einšteinas dvylikos pradėjo savarankiškai mokytis
integralinio ir diferencialinio skaičiavimo
, o keturiolikos jau buvo juos įvaldęs.
14
Būdamas trylikos rimtai susidomėjo filosofija ir muzika.
15
Šiuo laikotarpiu Albertas perskaitė
Imanuelio Kanto
Grynojo proto kritiką
“. Kantas tapo jo mėgstamiausiu poetu. Dėstytojo žodžiais, „Kanto veikalai, neįkandami eiliniams mirtingiesiems, [Albertui Einšteinui], rodos, buvo suprantami dar būnant vaiku, vos trylikos“. "
13
Kadangi mokslai, ypač tikslieji, sekėsi gerai, neturėdamas vidurinio išsilavinimo
1895 m.
bandė įstoti į universitetą, bet neišlaikė pagrindinės stojamųjų egzaminų dalies (nors labai gerai išlaikė matematikos ir fizikos egzaminus)
16
. Per metus įgijo vidurinį išsilavinimą (
matura
) ir
1896 m.
įstojo į
Federalinę politechnikos mokyklą
Ciuriche
, kurią
1900 m.
baigė.
1901
m. vasarį gavo Šveicarijos pilietybę,
17
tačiau Šveicarijos karinės tarnybos išvengė dėl medicininių priežasčių.
Po universiteto baigimo A. Einšteinui nepavyko rasti fiziko darbo, todėl po beveik dvejų metų nesėkmingų paieškų, padedant
Marcelio Grosmano
tėvui, jis įsidarbino Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu.
18
Greta savo pagrindinės tarnybos jis tyrinėjo fizikos problemas ir
1905
m., dažnai laikomais Einšteino
annus mirabilis
, išspausdino keturis straipsnius, kuriuose suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą,
Brauno judėjimą
bei paskelbė
žymiąją energijos lygtį, kurioje energija E lygi m (masei), padaugintai iš šviesos greičio (c) kvadrato
. Ši lygtis rodo, koks didžiulis energijos kiekis gali išsiskirti suskaldžius atomo branduolį. Tai vėliau buvo pritaikyta kuriant atominę bombą. Nuo 1946 m. Einšteinas priešinosi atominių ginklų kūrimui.
Albertas Einšteinas apibūdino savo specialiąją reliatyvumo teoriją kaip bandymą suderinti mechanikos dėsnius su elektromagnetizmo dėsniais. Straipsnis, išspausdintas 1905 m. birželį, pakeitė požiūrį į visatą, suformuluotą dar
Izaoko Niutono
. Teorija linijinį laiko supratimą pakeitė daug sudėtingesniu modeliu. Einšteinas teigė, kad, jei visiems stebėtojams šviesos greitis vienodas, neatsižvelgiant į jų judėjimą šviesos šaltinio atžvilgiu, tuomet visos kitos laiko ir erdvės dimensijos negali būti absoliučios, jos turi skirtis, atsižvelgiant į stebėtojo ir stebimų kūnų judėjimą. Jis įrodė, kad laikas ir erdvė yra susiję tarpusavyje, kad laiko tėkmė ir net įvykių seka bei kūnų matmenys priklauso nuo atskaitos sistemos pasirinkimo. Matavimai atitiko mechanistinį Niutono fizikos modelį mažesniems greičiams, tačiau dideliame greityje – ryškiai išsiskyrė.
Viena iš daugelio jo teorijos išvadų teigė, kad joks fizinis kūnas negali judėti šviesos greičiu ar dar greičiau ir kad materija ir energija yra visiškai sukeičiamos, o tai buvo atominės energijos vystymo pagrindas.
Einšteino teorija buvo suformuluota šveicarų fizikos žurnale, jam dirbant Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu, ir sulaukė mažai dėmesio. Specialioji reliatyvumo teorija buvo vienas iš trijų išspausdintų Einšteino novatoriškų straipsnių 1905 m. Tačiau tik jam užėmus svarbius postus Prahoje ir Berlyne ir 1916 m. sukūrus Bendrąją reliatyvumo teoriją, Einšteino darbai tapo įžymiais.
Po šių darbų A. Einšteinas greitai tapo vienu žymiausių mokslininkų, pradėjo dėstyti
Berne
, vėliau
Prahoje
Berlyne
1915
m. A. Einšteinas išplėtė reliatyvumo teoriją, papildydamas erdvę ketvirtuoju matmeniu – laiku, tuo pačiu paaiškindamas
gravitaciją
erdvėlaikio
iškreipimu.
1933
m. naujoji Vokietijos valdžia priėmė įstatymus, kuriais žydams uždrausta dėstyti universitetuose.
19
Be to, Einšteino darbai tapo vienu iš
Vokietijos studentų sąjungos
taikiniu
knygų deginimo akcijoje
, nacių vadovybės propagandos ministrui
Jozefui Gebelsui
paskelbus, kad „žydų intelektualizmas mirė“.
19
. Vienas vokiečių žurnalas net įrašė Einšteiną naujojo Vokietijos režimo priešu ir siūlė 5000 JAV dolerių premiją už galvą.
20
Dėl šių priežasčių Albertas Einšteinas iš Berlyno persikėlė į
JAV
, kur vėliau gavo pilietybę ir toliau dirbo mokslinį darbą. Laiške savo draugui fizikui
Maksui Bornui
, jau anksčiau persikėlusiam iš Vokietijos į Angliją, Einšteinas rašė esąs apstulbęs dėl „jų brutalumo ir bailumo lygio“. "
19
Persikėlęs į JAV, Einšteinas knygų deginimus apibūdino kaip „spontaniškus emocinius protrūkius“, „tų, kurie vengia liaudies nušvitimo“ ir kurie „daugiau nei ko kito pasaulyje nepriklausomų protų įtakos“.
21
Pieš išvykdamas į JAV kurį laiką gyveno Belgijoje, o 1933 m. vasarą šešias savaites praleido Anglijoje, kur jam pavyko susitikti su
Vinstonu Čerčiliu
Ostenu Čemberleinu
ir buvusiu premjeru
Loidu Džordžu
22
Susitikimų metu siekė išgelbėti Vokietijos žydų akademikus nuo nacių persekiojimų. Čerčilis Einšteino prašymą priėmė ir pažadėjo Britanijos universitetuose įdarbinti Vokietijos žydų.
1933 m.
rugsėjį Einšteinas parašė laišką Turkijos premjerui
Ismetui Ineniui
, kurio taip pat prašė įdarbinti bedarbius Vokietijos žydų mokslininkus. Turkija atsakė teigiamai ir iki
Atatiurko
mirties į Turkiją atvyko daug žydų akademikų šeimų – iš viso daugiau nei 1000 asmenų.
23
1935 m. kartu su
Natanu Rozenu
sukūrė
kirmgraužų
, dažnai vadinamų Einšteino-Rozeno tiltais, modelį.
24
25
1939 m., pasigirdus kalboms, kad
Trečiasis Reichas
kuria atominį ginklą, Einšteinas, kartu su kitais europiečiais imigrantais
Leo Silardu
Edvardu Teleriu
ir
Judžinu Vigneriu
parašė laišką JAV prezidentui
Teodorui Ruzveltui
, kuriame siūlė JAV skirti dėmesį atominio ginklo kūrimui ir jį sukurti anksčiau nei vokiečiai. Vėliau Einšteinas šio žingsnio labai gailėjosi. 1954 m. Einšteinas savo senam bičiuliui
Linusui Polingui
rašė padaręs „didžiausią klaidą savo gyvenime“ pasirašydamas prezidentui Ruzveltui adresuotą laišką, kuriame rekomendavo „kurti branduolinius ginklus. Kita vertus, yra pateisinimas dėl pavojaus, kad juos anksčiau pagamins vokiečiai.“
26
1955 m. Einšteinas ir dešimt kitų intelektualų bei mokslininkų, tarp kurių – britų filosofas
Bertrandas Ruselis
, pasirašė manifestą, kuriame minimas branduolinių ginklų keliamas pavojus.
27
Albertas Einšteinas mirė 1955 m. balandžio 18 d.
Prinstone
Naujajame Džersyje
).
Asmeninis gyvenimas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
1903 m.
vedė serbų fizikę
Milevą Marič
, su kuria susilaukė dukters Lyzerl ir dviejų sūnų – Hanso Alberto ir Eduardo.
1914 m.
pora su vaikais persikėlė į Berlyną. Vedęs Einšteinas turėjo romaną su savo pussesere Elsa Lioventhal. Apie tai sužinojusi Mileva kartu su vaikais grįžo į
Ciurichą
. Einšteinas su savo simpatija susirašinėjo dar
1910 m.
, kuomet žmona Mileva Marič laukėsi jų sūnaus Eduardo.
28
Oficialiai išsiskyrė
1919 m.
ir tais pačiais metais susituokė su Elsa Lioventhal.
1933 m.
persikėlė į JAV. 1936 m. gruodį Elsa Lioventhal mirė.
29
Po to Einšteinas nebevedė, nors kurį laiką susitikinėjo su
Sergėjaus Konenkovo
žmona sovietų šnipe Margarita Konenkova (apie jos, kaip šnipės, veiklą nežinojo).
30
Pažiūros
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Einšteinas reikšmingai prisidėjo prie
Jeruzalės hebrajų universiteto
steigimo 1925 metais.
31
Einšteinas buvo vienas iš gubernatorių tarybos narių. 1921 metais Pasaulio sionistų federacijos pirmininkas biochemikas
Chaimas Veicmanas
buvo paprašęs Einšteino padėti rinkti aukas planuojamam universitetui.
32
Einšteinas taip pat teikė pasiūlymus pradinėms programoms.
Chaimas Veicmanas vėliau tapo pirmuoju Izraelio prezidentu.
1952 m.
lapkritį šiam mirus, spaudžiant
Ezrieliui Karlebachui
, Izraelio premjeras
Davidas Benas Gurionas
Einšteinui pasiūlė
Izraelio prezidento
poziciją, kuri tuo metu buvo grynai ceremoninė.
33
34
Pasiūlymą perdavė Izraelio ambasadorius Vašingtone
Aba Ebanas
, paaiškinęs, jog pasiūlymas „įkūnija giliausią pagarbą, kurią žydai gali jausti savo tautos sūnui“.
35
Einšteinas atsisakė, o atsakyme rašė, kad buvo giliai sujaudintas ir tuo pat metu nuliūdintas ir susigėdijęs, kad pasiūlymo negalėjęs priimti.
35
1918 m. Einšteinas buvo vienas iš
liberalios
Vokietijos demokratų partijos
steigėjų
36
, tačiau vėliau Einšteino politinės pažiūros sukairėjo ir jis kritiškai pasisakydavo apie
kapitalizmą
. Išleido esė rinkinį „
Kodėl socializmas?
“.
37
Einšteinas dažnai sulaukdavo klausimų ir prašymų pasisakyti taipogi temomis, nesusijusiomis su teoretine fizika ir matematika.
26
Jis tvirtai rėmė idėją, kad turėtų būti pasaulinė federacija su demokratine
pasauline valdžia
, kuriai būtų atskaitingos nacionalinės valstybės su savo galiomis.
38
Einšteino žodžiais, „Aš pasisakau už pasaulinę valdžią, nes esu įsitikinęs, kad nėra kito kelio pašalinti pavojus, kuriuose žmogus gali atsidurti.“
39
Einšteinas apie dvasingumą yra rašęs savo laiškuose ir užrašuose bei užklaustas interviu. Yra teigęs, kad jaučia prielankumą
panteistinei
dievybei, apie kurį rašęs
Baruchas Spinoza
40
Tačiau Einšteinas netikėjo į tokią asmeninę dievybę, kuri rūpinasi žmonių veiksmais ir likimais, tokį požiūrį vadindamas naivumu.
41
Kita vertus, Einšteinas patikslino nesąs
ateistu
42
o veikiau
agnostiku
43
arba „labai religingu netikinčiuoju“.
41
Paklaustas, ar tiki
pomirtiniu gyvenimu
, Einšteinas atsakė neigiamai, pridūręs kad jam „vieno gyvenimo gana“.
44
Iš pradžių Einšteinas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV priklausė nereliginėms
humanistų
or
etinės kultūros
grupėms: buvo pirmosios Niujorko humanistų bendrijos patariamosios valdybos nariu
45
ir
Racionalistų asociacijos
Britanijoje narys. Per 75-ąsias Niujorko Etinės kultūros bendruomenės metines, Einšteinas pareiškė, kad etinės kultūros idėja įkūnijo jo paties koncepciją apie tai, kas vertingiausia ir ilgalaikiškiausia religiniame idealizme. Jis buvo teigęs, kad „be etinės kultūros žmonijai nėra išsigelbėjimo“.
46
1954 m. sausio 3 d. filosofui
Erikui Gutkindui
adresuotame laiške rašoma:
Dievo vardas man yra nieko daugiau kaip žmogaus silpnumo išraiška ir rezultatas, o
Biblija
– gerbtinų, bet vis dėlto primityvių ir labai vaikiškų legendų rinkinys. Jokia, net subtiliausia interpretacija (man) to fakto negalėtų pakeisti. <…>
Žydų religija
, kaip ir visos kitos religijos, man yra vaikiškiausių prietarų įsikūnijimas. Ir
žydų tauta
, kuriai aš džiaugiuosi priklausydamas ir kurios mentalitetas man toks giminingas, man nėra nė kiek vertingesnė nei visi kiti žmonės. <…> Nepastebiu nieko, dėl ko jie būtų „išrinktieji“.
47
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Einšteinas perėjo prie
vegetariškos
mitybos, didžiąja dalimi dėl gydytojų rekomendacijų dėl jo paties sveikatos. 1953 m. jis rašė: „valgydamas gyvūnų mėsą visuomet jaučiu šiokią tokią kaltę“, o 1954 m. kovo 30 d.: „Gyvenu be riebalų, be mėsos, be žuvies, tačiau jaučiuosi gan gerai. Visada maniau, kad žmogus iš prigimties nėra mėsėdis.“
48
Populiariojoje kultūroje
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Nuo pat 1919 m., kuomet buvo patvirtinta jo bendroji reliatyvumo teorija
49
, Einšteinas tapo vienu populiariausių mokslininkų įžymybių.
50
51
Prieš Antrąjį pasaulinį karą „
The New Yorker
“ rašė, kad Einšteino Amerikoje būta tokio populiaraus, kad jį stabdydavę praeiviai, prašydami jiems paaiškinti „tą teoriją“. Dėl to bėgant laikui Einšteinas smalsuoliams išmokęs atsakyti „Dovanokite! Mane nuolatos painioja su profesoriumi Einšteinu“.
52
Einšteino asmenybė įkvėpė daugybę romanų, kino filmų, pjesių ir muzikos kūrinių.
53
Populiariojoje kultūroje jis tapo viską aplink pamiršusio mokslininko prototipu, neretai pabrėžiant ar hiperbolizuojant jo išskirtinę šukuoseną ir veido bruožus.
54
Daug populiarių
citatų
, ypač tų, kuriose mitologizuojamas Einšteino požiūris į tikėjimą, yra neteisingai priskiriami Einšteinui.
55
56
Šaltiniai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Romualdas Karazija
. Einstein Albert (Albertas Einšteinas)
Visuotinė lietuvių enciklopedija
, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 367-368 psl.
Bodanis, David (2000).
mc
: A Biography of the World's Most Famous Equation
. Niujorkas: Walker.
Howard, Don A., red. (2014).
„Einstein's Philosophy of Science“
Stanford Encyclopedia of Philosophy
. Metafizikos tyrimų laboratorija, Kalbos ir informacijos studijų centras, Stanfordo Universitetas
. Nuoroda tikrinta
2022-02-04
Whittaker, E.
(1955-11-01).
„Albert Einstein. 1879–1955“
Biographical Memoirs of Fellows of the Royal Society
37–
67.
doi
10.1098/rsbm.1955.0005
JSTOR
769242
Yang, Fujia; Hamilton, Joseph H. (2010).
Modern Atomic and Nuclear Physics
. World Scientific. p.
274.
ISBN
978-981-4277-16-7
„The Nobel Prize in Physics 1921“
. Nobelio premija
. Nuoroda tikrinta
2022-02-21
„Albert Einstein (1879–1955)“
. Jewish Virtual Library.
Isaacson, Walter (2009).
„How Einstein Divided America's Jews“
The Atlantic
„Albert Einstein
– Biography“
Nobelio fondas
Suarchyvuota
iš originalo 2007-03-06
. Nuoroda tikrinta
2007-03-07
Stachel (2002)
, pp.
59–61
Bloom, Howard (2012).
The God Problem: How a Godless Cosmos Creates
(illustrated
leid.). Prometheus Books. p.
294.
ISBN
978-1-61614-552-1
Bloom, Howard (2012-08-30).
Extract of page 294
ISBN
9781616145521
The Three-body Problem from Pythagoras to Hawking
, Mauri Valtonen, Joanna Anosova, Konstantin Kholshevnikov, Aleksandr Mylläri, Victor Orlov, Kiyotaka Tanikawa, (Springer 2016), 43 psl., Simon ir Schuster, 2008
Isaacson (2007)
, p.
17.
Isaacson (2007)
, p.
16.
Calaprice
Lipscombe (2005)
, p.
8.
Fölsing (1997)
, pp.
36–37.
Fölsing (1997)
, p.
82.
„Einstein at the patent office“
(official website). Bernas, Šveicarija: Šveicarijos intelektualinės atstovybės federalinis institutas. 2014-02-06. Suarchyvuotas
originalas
2016-08-30
. Nuoroda tikrinta
2016-09-09
Isaacson (2007)
, pp.
407–410.
Francis, Matthew (2017-03-03).
„How Albert Einstein Used His Fame to Denounce American Racism“
Smithsonian Magazine
Einstein (1954)
, p.
197.
Isaacson (2007)
, pp.
419–420.
Reisman, Arnold (2006-11-20).
„What a Freshly Discovered Einstein Letter Says About Turkey Today“
. History News Network, Džordžo Masono universitetas.
Einstein
Rosen (1935)
„2015 – General Relativity's Centennial“
American Physical Society
. 2015
. Nuoroda tikrinta
2017-04-07
Clark (1971)
Einstein, Albert; Russell, Bertrand (1955-07-05).
The Russell-Einstein Manifesto
. Londonas.
{{
cite book
}}
: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (
nuoroda
Wüthrich, Urs (2015-04-11).
„Die Liebesbriefe des untreuen Einstein“
The love letters of the unfaithful Einstein
BZ Berner Zeitung
(vokiečių). Bernas, Šveicarija
. Nuoroda tikrinta
2015-04-11
Highfield
Carter (1993)
, p.
216.
sfnp error: no target: CITEREFHighfieldCarter1993 (
help
Pruitt, Sarah.
„Einstein Had No Clue His Lover Was a Suspected Russian Spy“
HISTORY
Dennis Overbye (2005-01-25).
„Brace Yourself! Here Comes Einstein's Year“
The New York Times
. „Hebrew University ... which he helped found“
Isaacson (2007)
, p.
290.
„ISRAEL: Einstein Declines“
Time
. 1952-12-01. Suarchyvuotas
originalas
2008-05-18
. Nuoroda tikrinta
2010-03-31
Rosenkranz, Ze'ev (2002-11-06).
The Einstein Scrapbook
. Baltimorė, Merilendas: Džonso Hopkinso universiteto leidykla. p.
103
ISBN
978-0-8018-7203-7
Isaacson (2007)
, p.
522.
Rowe
Schulmann (2007)
, p.
83.
Einstein (1949)
Isaacson (2007)
, pp.
487, 494, 550.
Bulletin of the Atomic Scientists 4 (1948 m. vasaris), No. 2 35–37: 'A Reply to the Soviet Scientists, December 1947'
Isaacson (2008)
, p.
325
Calaprice (2000)
, p.
218.
Isaacson (2008)
, p.
390
Calaprice (2010)
, p.
340
Isaacson (2008)
, p.
461
Dowbiggin, Ian (2003).
A Merciful End
. New York: Oxford University Press,
Dowbiggin, Ian (2003-01-09).
p. 41
ISBN
978-0-19-803515-2
Einstein (1995)
, p.
62
sfnp error: no target: CITEREFEinstein1995 (
help
Dvorsky, George (2012-10-23).
„Einstein's 'I don't believe in God' letter has sold on eBay...“
io9.com
. Suarchyvuotas
originalas
2015-12-09
. Nuoroda tikrinta
2022-03-05
Albert Einstein. Tarptautinė vegetarų sąjunga
Missner, Marshall (1985 m. gegužės mėn.). „Why Einstein Became Famous in America“.
Social Studies of Science
15
(2):
267–
291.
doi
10.1177/030631285015002003
ISSN
0306-3127
JSTOR
285389
S2CID
143398600
Halpern, Paul
(2019).
„Albert Einstein, celebrity scientist“
Physics Today
72
(4):
38–
45.
doi
10.1063/PT.3.4183
S2CID
187603798
Fahy, Declan (2015).
„A Brief History Of Scientific Celebrity“
Skeptical Inquirer
. 39
t., Nr.
4.
Libman, E. (1939-01-14).
„Disguise“
The New Yorker
McTee, Cindy.
„Einstein's Dream for orchestra“
. Cindymctee.com.
Golden, Frederic (2000-01-03).
„Person of the Century: Albert Einstein“
Time
. Suarchyvuotas
originalas
2006-02-21
. Nuoroda tikrinta
2006-02-25
Novak, Matt (2015-05-16).
„9 Albert Einstein Quotes That Are Completely Fake“
Gizmodo
. Suarchyvuotas
originalas
2022-01-11
. Nuoroda tikrinta
2018-05-04
„Did Albert Einstein Humiliate an Atheist Professor?“
. Snopes
. Nuoroda tikrinta
2018-05-04
Literatūra
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Calaprice, Alice (2000).
The Expanded Quotable Einstein
. Princeton University Press.
Calaprice, Alice; Lipscombe, Trevor (2005).
Albert Einstein: A Biography
. Greenwood Publishing Group.
ISBN
978-0-313-33080-3
Calaprice, Alice (2010).
The Ultimate Quotable Einstein
. Princeton University Press.
ISBN
978-1-4008-3596-6
Clark, Ronald W. (1971).
Einstein: The Life and Times
. Niujorkas: Avon Books.
ISBN
978-0-380-44123-5
Einstein, Albert; Rosen, Nathan (1935).
„The Particle Problem in the General Theory of Relativity“
Physical Review
48
(1): 73.
Bibcode
1935PhRv...48...73E
doi
10.1103/PhysRev.48.73
Einstein, Albert (1949 m. gegužės mėn.). Sweezy, Paul; Huberman, Leo (red.).
„Why Socialism?“
Monthly Review
(1):
9–
15.
doi
10.14452/MR-001-01-1949-05_3
Einstein, Albert (1954).
Ideas and Opinions
. New York: Crown Publishers.
ISBN
978-0-517-00393-0
{{
cite book
}}
ISBN / datos nesuderinamumas (
pagalba
Fölsing, Albrecht (1997).
Albert Einstein
. Vertė Osers, Ewald. Abridged by Ewald Osers. New York: Penguin Viking.
ISBN
978-0-670-85545-2
Isaacson, Walter (2007).
Einstein: His Life and Universe
. New York: Simon & Schuster Paperbacks.
ISBN
978-0-7432-6473-0
Isaacson, Walter (2008).
Einstein: His Life and Universe
. New York: Simon & Schuster.
ISBN
978-1-84739-589-4
Rowe, David E.; Schulmann, Robert, red. (2007).
Einstein on Politics: His Private Thoughts and Public Stands on Nationalism, Zionism, War, Peace, and the Bomb
. Princeton University Press.
ISBN
978-0-691-12094-2
Stachel, John J. (2002).
Einstein from 'B' to 'Z'
. Einstein Studies. 9
t. Birkhäuser.
ISBN
978-0-8176-4143-6
OCLC
237532460
Nuorodos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Vikicitatos
Wikiquote logo
Puslapis
Vikicitatose
Albert Einstein
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Nobelio premijos laureatai
fizikoje
1901–1925
Rentgenas
(1901)
Lorencas
Zėmanas
(1902)
Bekerelis
P. Kiuri
M. Kiuri
(1903)
Reilis
(1904)
Lenardas
(1905)
Dž. Dž. Tomsonas
(1906)
Maikelsonas
(1907)
Lipmanas
(1908)
Markonis
Braunas
(1909)
van der Valsas
(1910)
Vynas
(1911)
Dalenas
(1912)
Kamerlingas Onesas
(1913)
Laue
(1914)
W. L. Bragas
W. H. Bragas
(1915)
Barklas
(1917)
Plankas
(1918)
Starkas
(1919)
Guillaume
(1920)
Einšteinas
(1921)
N. Boras
(1922)
Milikanas
(1923)
M. Siegbanas
(1924)
Frankas
Hercas
(1925)
1926–1950
Perinas
(1926)
Komptonas
C. Vilsonas
(1927)
O. Ričardsonas
(1928)
De Broilis
(1929)
Ramanas
(1930)
Heizenbergas
(1932)
Šriodingeris
Dirakas
(1933)
Čadvikas
(1935)
Hesas
C. D. Andersonas
(1936)
Deivisonas
G. P. Tomsonas
(1937)
Fermi
(1938)
Lorencas
(1939)
Šternas
(1943)
Rabi
(1944)
Paulis
(1945)
Bridgmanas
(1946)
Apletonas
(1947)
Blaketas
(1948)
Jukava
(1949)
Povelas
(1950)
1951–1975
Kokroftas
Voltonas
(1951)
Blochas
Purcelis
(1952)
Zernike
(1953)
Bornas
Botė
(1954)
Lambas
Kušas
(1955)
Šoklis
Bardinas
Brateinas
(1956)
Jangas
T. D. Li
(1957)
Čerenkovas
Frankas
Tamas
(1958)
Segras
Čamberlainas
(1959)
Glazeris
(1960)
Hofstadteris
Miosbaueris
(1961)
Landau
(1962)
Vigneris
Gepert‑Majer
Jensenas
(1963)
Taunsas
Basovas
Prokorovas
(1964)
Tomonaga
Švingeris
Feinmanas
(1965)
Kastleris
(1966)
Bėtė
(1967)
Alvaresas
(1968)
Gelmanas
(1969)
Alfvenas
Nylas
(1970)
Gaboras
(1971)
Bardinas
Kuperis
Šryferis
(1972)
Esaki
Giaveris
Džosepsonas
(1973)
Railis
Hevišas
(1974)
O. Boras
Motelsonas
Rainvoteris
(1975)
1976–2000
Richteris
Tingas
(1976)
P. W. Andersonas
Motas
Van Vlekas
(1977)
Kapitsa
Penziasas
R. Vilsonas
(1978)
Glašovas
Salamas
Veinbergas
(1979)
Kroninas
Fitčas
(1980)
Blumbergenas
Šavlojus
K. Zygbanas
(1981)
K. Vilsonas
(1982)
Čandrasekaras
Fauleris
(1983)
Rubija
van der Mejeris
(1984)
von Klicingas
(1985)
Ruskas
Biningas
Roreris
(1986)
Bednorcas
Miuleris
(1987)
Ledermanas
Švarcas
Šteinbergeris
(1988)
Ramzis
Demeltas
Paulis
(1989)
Frydmanas
Kendalis
R. Teiloras
(1990)
de Genas
(1991)
Šarpakas
(1992)
Hulse
J. Teiloras
(1993)
Brokhausas
Šulis
(1994)
Perlas
Reinas
(1995)
D. Li
Osherufas
R. Ričardsonas
(1996)
Ču
Kohenas-Tanudži
Filipsas
(1997)
Loglinas
Štiormeris
Tsui
(1998)
't Huftas
Veltmanas
(1999)
Alferovas
Kriomeis
Kilbis
(2000)
2001–dabar
Kornelis
Ketlerlis
Vymanas
(2001)
Deivisas
Košiba
Džiakonis
(2002)
Abrikosovas
Ginzburgas
Legetas
(2003)
Grosas
Politceris
Wilcekas
(2004)
Glauberis
Halas
Henšas
(2005)
Materis
Smutas
(2006)
Fertas
Griunbergas
(2007)
Nambu
Kobajašis
Masukava
(2008)
Kao
Boilis
Smitas
(2009)
Geimas
Novoselovas
(2010)
Perlmuteris
Rysas
Šmitas
(2011)
Vinelandas
Harošis
(2012)
Englertas
Higsas
(2013)
Akasakis
Amano
Nakamura
(2014)
Kadžita
Makdonaldas
(2015)
Tulesas
Holdeinas
Kosterlicas
(2016)
Vaisas
Tornas
Berišas
(2017)
Aškinas
Muru
Striklend
(2018)
Pyblsas
Majoras
Kelo
(2019)
Penrouzas
Genzelis
Gez
(2020)
Manabė
Haselmanas
Parizis
(2021)
Aspė
Klauzeris
Ceilingeris
(2022)
Liuiljė
Krausas
Agostinis
(2023)
Rodomas puslapis "
Kategorijos
Savaitės straipsniai
Vokietijos fizikai
Nobelio fizikos premijos laureatai
Šveicarijos fizikai
JAV nacionalinės mokslų akademijos nariai
Paslėptos kategorijos:
CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo
Harv ir Sfn prieraišo klaidos
CS1 klaidos: ISBN data
Albert Einstein
Pridėti temą